Šis straipsnis pasirodė 1997 m. vasario Communications of the ACM leidime (40 tomas, 2 numeris).
Iš The Road To Tycho – straipsnių apie Lunarian revoliucijos protėvius rinkinys, išleistas 2096 m. Luna mieste.
Dan Halbert kelias į Tycho prasidėjo koledže – kai Lissa Lenz paprašė paskolinti jo kompiuterį. Jos sugedo ir, nebent jei ji galėtų pasiskolinti kitą, ji neišlaikytų jos viduriniojo termino projekto. Ji nedrįso paprašyti nieko kito, išskyrus Dan.
Tai Dan iškėlė dilemą. Jis turėjo jai padėti – bet jei jis jai paskolintų savo kompiuterį, ji gali perskaityti jo knygas. Šalimais fakto, kad jūs galite patekti į kalėjimą daugeliui metų už kažkam kitam leidimą skaityti savo knygas, iš pradžių pati idėja jį sukrėtė. Kaip kiekvienas, jis buvo mokomas nuo pagrindinės mokyklos, kad dalinimasis knygomis buvo bjaurus ir neteisingas – kažkas tokio, ką darytų tik piratai.
Ir nebuvo daug tikimybės, kad SPA1 – Programinės įrangos apsaugos agentūra – jo nepavyks pagauti. Savo programinės įrangos klasėje, Dan išmoko, kad kiekviena knyga turėjo autorių teisių stebėtoją, kuris pranešdavo kada ir kur ji buvo skaityta, ir kieno, Centriniam licencijavimui. (Jie šią informaciją naudojo pagauti skaitymo piratus, bet taip pat mažmenininkams parduoti asmeninių interesų profilius.) Kitą kartą kai jo kompiuteris būtų prijungtas prie tinklo, Centrinis licencijavimas išsiaiškintų. Jis, kaip kompiuterio savininkas, gautų griežčiausią bausmę – už kančių to nusikaltimo prevencijai neprisiėmimą.
Žinoma, Lissa nebūtinai siekė paskaityti jo knygas. Ji to kompiuterio gali norėti tik jos viduriniojo termino parašymui. Bet Dan žinojo, kad ji kilusi iš viduriniosios klasės šeimos ir sunkiai apmokėdavo už mokslus, ką jau bekalbėti apie jos skaitymo mokesčius. Jo knygų skaitymas gali būti vienintelis būdas, kuriuo ji galėtų įgyti išsilavinimą. Jis šią situaciją suprato; jis pats turėjo pasiskolinti užmokėjimui už visus jo skaitytus tiriamuosius mokslinius straipsnius. (Dešimt procentų nuo tų mokesčių atiteko tyrėjams, kurie parašė tuos mokslinius straipsnius; kadangi Dan siekė akademinės karjeros, jis galėjo tikėtis, kad jo paties moksliniai straipsniai, jei dažnai cituoti, atneštų pakankamai grąžinti šią paskolą.)
Vėliau, Dan sužinotų, kad buvo laikas, kai bet kas galėjo nueiti į biblioteką ir skaityti žurnalo straipsnius, ir net knygas, neturėdamas susimokėti. Buvo nepriklausomi mokslininkai, kurie be vyriausybės bibliotekos leidimų skaitė tūkstančius puslapių. Bet 1990–2000 m. laikotarpiu, abiejų – komercinių ir nepelno, žurnalų leidėjai pradėjo imti mokesčius už prieigą. 2047 m., bibliotekos siūlančios laisvą, viešą prieigą prie mokslinės literatūros buvo blanki atmintis.
Žinoma, buvo būdų apeiti SPA ir Centrinį licencijavimą. Jie patys buvo nelegalūs. Dan turėjo programinės įrangos klasės draugą Frank Martucci, kuris gavo nelegalų derinimo įrankį ir jį naudojo skaitant knygas apeiti tą autorių teisių stebėtojo kodą. Bet jis apie tai pasakė per daug draugų ir vienas iš jų už atlygį jį įdavė SPA (prasiskolinusius studentus buvo lengva suvilioti išdavystei). 2047 m., Frank buvo kalėjime, ne už piratinį skaitymą, bet už derintuvės turėjimą.
Dan vėliau sužinotų, kad buvo laikas, kai bet kas galėjo turėti derinimo įrankius. Buvo net laisvų derinimo įrankių prieinamų CD ar parsisiunčiamų per tinklą. Bet paprasti naudotojai pradėjo juos naudoti autorių teisių stebėtojų apėjimui ir galiausiai teisėjas nusprendė, kad tai aktualioje praktikoje tapo jų principiniu naudojimu. Tai reiškė jie buvo nelegalūs; derintuvių autoriai buvo nusiųsti į kalėjimą.
Žinoma, programuotojams vis tiek reikėjo derinimo įrankių, bet derintuvės pardavėjai 2047 m. platino tik sunumeruotas kopijas ir tik oficialiai licencijuotiems ir prisirišusiems programuotojams. Dan programinės įrangos klasėje naudota derintuvė buvo laikoma už specialios ugniasienės taip, kad ją būtų galima naudoti tik klasės praktinėms užduotims.
Apeiti tuos autorių teisių stebėtojus taip pat buvo įmanoma įdiegiant modifikuotą sistemos branduolį. Dan galiausiai išsiaiškintų apie laisvus branduolius, net ištisas laisvas operacines sistemas, kurios egzistavo apie amžiaus virsmą. Bet jos ne tik buvo nelegalios, kaip derintuvės – jūs negalėjote vieną įdiegti jei vieną turėjote, nežinodami savo kompiuterio šakninio slaptažodžio. Ir nei FBI, nei Microsoft Support jums tą pasakytų.
Dan padarė išvadą, kad jis negalėjo Lissa paprastai paskolinti savo kompiuterį. Bet jis negalėjo atsisakyti jai padėti, nes jis ją mylėjo. Kiekviena proga su ja pasišnekėti jį užpildydavo pasigėrėjimu. Ir, kad ji pasirinko jį paprašyti pagalbos, tai galėjo reikšti ji jį irgi mylėjo.
Dan išsprendė šią dilemą padarydamas kai ką dar labiau neįtikėtiną – jis paskolino jai tą kompiuterį ir jai pasakė savo slaptažodį. Tokiu būdu, jei Lissa skaito jo knygas, Centrinis licencijavimas galvotų, kad jas skaito jis. Vis tiek tai buvo nusikaltimas, bet SPA automatiškai apie tai nesužinotų. Jie sužinotų tik jei Lissa jį įduotų.
Žinoma, jei mokykla kada nors išsiaiškintų, kad jis davė Lissa savo paties slaptažodį, jiems abiems, kaip studentams, būtų parodytos durys, nepaisant kam ji jį naudojo. Mokyklos politika buvo ta, kad bet koks trukdymas jų studentų kompiuterių naudojimo stebėjimo priemonėms buvo pagrindas disciplinuojančiam veiksmui. Nebuvo svarbu ar jūs padarėte ką nors žalingą – tas nusižengimas buvo pasunkinimas administratoriams jus stebėti. Jie priėmė, kad tai reiškė jūs darėte kažką kitką uždraustą ir jiems nereikėjo žinoti kas tai buvo.
Studentų už tai įprastai nepašalindavo – ne tiesiogiai. Vietoje to, jiems uždrausdavo tos mokyklos kompiuterines sistemas ir neišvengiamai neišlaikytų visų jų dalykų.
Vėliau, Dan sužinotų, kad tokio tipo universiteto politika pradėta tik 1980–1990 m. laikotarpiu, kai universiteto studentai gausiai ėmė naudoti kompiuterius. Prieš tai, universitetai palaikė skirtingą požiūrį į studento discipliną; jie baudė veiklas, kurios buvo žalingos, ne tas, kurios vos kėlė įtarimą.
Lissa neįdavė Dan SPA. Jo sprendimas jai padėti privedė prie jų vestuvių ir taip pat juos privedė prie klausimo ko jie, kai buvo vaikai, buvo mokomi apie piratavimą. Ši pora pradėjo skaityti apie autorių teisių istoriją, apie Sovietų Sąjungą ir jos suvaržymus kopijavimui ir net originalią Jungtinių Valstijų Konstituciją. Jie persikraustė į Luna, kur jie rado kitus, kurie irgi traukėsi toliau nuo SPA ilgos rankos. Kai 2062 m. prasidėjo Tycho sukilimas, universali teisė skaityti greitai tapo vienu iš jo svarbiausių tikslų.
Ši istorija yra tariamai istorinis straipsnis, kuris bus ateityje parašytas kažkieno kito, apibūdinantis Dan Halbert jaunystę represyvioje visuomenėje, suformuotoje priešų, kurie naudoja „piratas“ kaip propagandą. Taigi, jis naudoja tos visuomenės terminologiją. Aš pabandžiau ją suprojektuoti iš šiandienos taip, kad skambėtų dar labiau tironiškai. Pamatykite „Piratavimas“.
Pastaroji pastaba nuo pirmo šios istorijos publikavimo buvo keletą kartų atnaujinta.
Teisė skaityti yra kova kovojama šiandien. Nors gali užtrukti 50 metų kol mūsų esamas gyvenimo būdas išblės tamsoje, dauguma specifinių įstatymų ir praktikų apibūdintų anksčiau jau yra pasiūlytos; daug buvo priimtos į teisę JAV ir kitur. JAV 1998 m. Skaitmeninio tūkstantmečio autorių teisių aktas (DMCA2) įsteigė teisinę bazę suvaržyti kompiuterizuotų knygų (ir kitų darbų taip pat) skaitymą ir skolinimą. Europos Sąjunga įvedė panašius suvaržymus 2001 m. autorių teisių direktyva.
2001 m., Disney finansuojamas senatorius Hollings pasiūlė įstatymo projektą pavadintą SSSCA, kuriuo būtų reikalaujama kiekviename naujame kompiuteryje turėti privalomas kopijavimo suvaržymo priemones, kurių naudotojas negali apeiti. Po Clipper lusto ir panašių JAV vyriausybės esminių-sąlyginių pasiūlymų, tai parodo ilgalaikę tendenciją: kompiuterinės sistemos vis labiau sureguliuojamos nesantiems suteikti žmonių, iš tikrųjų naudojančių kompiuterinę sistemą, įtakojimo kontrolę. SSSCA vėliau buvo pervadintas į neištariamą CBDTPA3, kuris buvo anotuotas kaip „Vartok, bet nebandyk programuoti aktas“.
JAV pradėjo bandyti naudoti pasiūlytą Amerikų „laisvos prekybos“ zonos (FTAA4) susitarimą primesti tas pačias taisykles visoms vakarinio pusrutulio valstybėms. FTAA yra vienas iš taip vadinamų laisvos prekybos susitarimų, kurie iš tikrųjų yra suprojektuoti verslui suteikti padidintą galią demokratinėmis vyriausybėmis; įstatymų kaip DMCA primetimas yra tipinis šiai dvasiai. FTAA efektyviai sunaikino Lula – Brazilijos prezidentas, kuris atmetė DMCA reikalavimą ir kitus.
Nuo tada, JAV sudarė panašius reikalavimus tokioms valstybėms, kaip Australija ir Meksika, per abipusius „laisvos prekybos“ susitarimus ir tokioms valstybėms, kaip Kosta Rika, per dar vieną susitarimą – CAFTA. Ekvadoro prezidentas Correa atsisakė pasirašyti „laisvos prekybos“ sutartį su JAV, bet aš girdėjau Ekvadoras 2003 m. priėmė kažką panašų į DMCA.
Viena iš idėjų toje istorijoje realybėje nebuvo pasiūlyta iki 2002 m. Tai yra idėja, kad FBI ir Microsoft laikys jūsų asmeninių kompiuterių šakninius slaptažodžius ir neleis jums jų turėti.
Šios schemos palaikytojai jai suteikė pavadinimus, tokius kaip „patikima kompiuterija“ ir „Paladis“. Mes ją vadiname „išdavikiška kompiuterija“, nes tas efektas yra padaryti jūsų kompiuterį paklūstantį kompanijoms, net iki nepaklusimo ir priešinimosi jums lygio. Tai buvo įgyvendinta 2007 m. kaip Windows Vista dalis; mes tikimės Apple padarys kažką panašų. Šia schema, gamintojas yra tas, kuris laiko tą slaptą kodą, bet FBI kiltų mažai keblumų jo gavimui.
Ką Microsoft laiko ne visai yra slaptažodis tradicine prasme; joks asmuo jo niekada nerašo į terminalą. Veikiau, jis yra parašas ir šifravimo raktas, kuris susietas su antru raktu, išsaugotu jūsų kompiuteryje. Tai įgalina Microsoft, ir potencialiai bet kurias tinklo svetaines, kurios bendradarbiauja su Microsoft, visiškai kontroliuoti tą, ką naudotojas gali daryti jo paties kompiuteriu.
Vista Microsoft taip pat suteikia papildomas galias; pavyzdžiui, Microsoft gali priverstinai įdiegti atnaujinimus ir ji gali visoms mašinoms, leidžiančioms Vista, nurodyti atsisakyti leisti tam tikro įrenginio tvarkyklę. Daug Vista suvaržymų pagrindinis tikslas yra sudaryti DRM5 (Skaitmeninių suvaržymų valdymas), kurio naudotojai negali apeiti. DRM pavojus yra tai, dėl ko mes įsteigėme Defective by Design kampaniją.
Kai ši istorija buvo parašyta pirmą kartą, SPA grasino mažiems prieigos prie interneto tiekėjams, reikalaudama iš jų leidimo SPA stebėti visus naudotojus. Dauguma ISP prigrasinti pasidavė, nes jie negali sau leisti pakovoti teisme. Vienas ISP – Community ConneXion, Oakland, Kalifornija, atsisakė šio reikalavimo ir iš tikrųjų buvo paduotas į teismą. SPA vėliau atsiėmė tą ieškinį, bet įgijo DMCA, kuris jiems suteikė galią, kurios jie siekė.
SPA1, kuris iš tikro reiškia Programinės įrangos leidėjų asociaciją, savo panašios į policiją role buvo pakeista Verslo programinės įrangos sąjunga. Ši BSA6 nėra, šiandien, oficiali policinė jėga; neoficialiai, ji elgiasi kaip tokia. Naudodama metodus primenančius ankstesnius Sovietų Sąjungoje, ji žmones kviečia pranešti apie jų bendradarbius ir draugus. BSA teroro kampanija Argentinoje 2001 m. padarė šiek tiek paslėptus grasinimus, kad žmonės besidalinantys programine įranga būtų išprievartauti.
Universiteto saugumo politika apibūdinta anksčiau nėra įsivaizduojama. Pavyzdžiui, viename Čikagos srities universitete kompiuteris prisijungus parodė šią žinutę:
Šią sistemą gali naudoti tik autorizuoti naudotojai. Individai naudojantys šią kompiuterio sistemą be autorizavimo arba viršydami jų autorizavimą yra subjektai, kurių visas veiklas šioje sistemoje stebi ir įrašo sistemos personalas. Netinkamai šią sistemą naudojančių individų stebėjimo metu arba sistemos palaikymo metu, autorizuoto naudotojo veiklos taip pat gali būti stebimos. Kiekvienas naudojantis šią sistemą sutinka būtent su tokiu stebėjimu ir yra patartas, kad, jei toks stebėjimas atskleidžia galimą nelegalios veiklos arba Universiteto taisyklių pažeidimo įrodymą, sistemos personalas gali pateikti tą tokio stebėjimo įrodymą Universiteto administratoriams ir (arba) teisėtvarkos pareigūnams.
Tai yra įdomus požiūris į Ketvirtą pataisą: beveik visus spausti sutikti, iš anksto, atsisakyti jų teisių pagal ją.
Kova už teisę skaityti jau yra pradėta, priešas yra organizuotas, o mes ne, taigi, jis eina priešais mus. Štai yra straipsniai apie blogus dalykus, kurie įvyko po pirmo šio straipsnio publikavimo.
Šiandienos komercinės e-knygos atsikrato skaitytojų tradicinių laisvių.
„Biologijos vadovėlis“ tinklo svetainė, kurią jūs galite pasiekti tik pasirašydami kontraktą nepaskolinti jo niekam kitam, kurį tas leidėjas gali bet kada atšaukti.
Elektroninė leidyba: straipsnis apie knygų platinimą elektronine forma ir autorių teisių problemas paveikiančias teisę skaityti kopiją.
Knygos kompiuteriuose: programinė įranga kontroliavimui kas gali skaityti knygas ir dokumentus PK.
Jei mes norime šitas blogas naujienas sustabdyti ir sukurti kažkiek gerų naujienų, mums reikia organizuotis ir kovoti. FSF Defektuoti pagal dizainą kampanija padarė pradžią; įsirašykite į tos kampanijos laiškų siuntimo sąrašą prisidėjimui. Ir prisijunkite prie FSF pagalbai finansuoti mūsų darbą.
Ši esė yra publikuota Laisva programinė įranga, laisva visuomenė: rinktinės Richard M. Stallman esės.